Paismėtykim akmenim

Nuprotėjimas. Tik vienas žodis, gali nusakyti situaciją, kurioj dabar esame(kalbu apie dešimtokus, bet ne apie visus). Nemesiu puntuko į švietimo sistemos daržą (ne man juos kritikuoti). Labiau jie įmetė Bastyčių akmenį į mūsų dar tik bepradedantį dygti asmenybės darželį. Jau ne gana to, kad liepia dešimtoj klasėj pasirinkti kuo norėsi būti (nors kai kurių asmenų nuomonė keičiasi greitai), bet dar ir mokslo metų pabaigoje, kai jau nieko nebepakeisi, išleidžia įstatymus. Atrodo geras įstatymas, protingas(kalbu apie tai, jog turint metinį mažesnį už 7 A kursu negali imti to dalyko). Tačiau ką daryti tiems, kurių mokytojai dar gyvena 5 balėje sistemoje(penkiems moka Dievas, keturiems moku aš, na o jūs…)? Na čia jau mokytojų problema,   bet ar taip sąžininga. Žmogus stengiasi kiek sugeba, o jam ne tik sąlygos nesudaromos, bet dar ir atimamos. Dabar grįžkime prie I-ojo asmens. Aš. Gerai, kad aš jau seniai žinau ko aš noriu ir aktyviai to siekiu. Tik artėjant tam dalykui aš vis pradedu abejoti ko aš noriu. Visada svajojau būti informatiku(na svarbu, kad būčiau prie technologijų), bet kuo labiau artėju prie mano pasirinkimo, tuo labiau nesuprantu, kiek šakų tai turi. Atrodo programavimas/multimedia/verslo informatika ir t.t.. Bet juk programavimas irgi susideda iš programavimo kalbų. Ir taip nuo didelio medžio, apaugusio obuoliais, reikia nusiskinti tik mažą, prisirpusį obuolį. Ir nė velnio man nepadeda visokie lankstinukai, studijų mugės ir t.t.  Tad ir spėju, kad liksiu neapsisprendęs. Studijuosiu tai, kas pasirodys priimtiniausia. Bet neaišku ar man tai gerai baiksis. Na o dabar klausimėlis? Kuo čia kalta švietimo ministerija? Ogi jie neleidžia net medžio pasiekti, nekalbant apie obuoliuko skynimą nuo jo.